Silent Film Music: Between Interdisciplinarity and Multidisciplinarity = Nebyliojo kino muzika: tarp tarpdiscipliniškumo ir daugiadiscipliniškumo

Mintis įtraukti nebyliojo kino muzikos tyrinėjimus į muzikologijos disciplinos lauką susiduria su keliais prieštaravimais. Tai, kad nebyliojo kino muzikinis akompanimentas gali būti istorinės muzikologijos tyrimo objektas, jau seniai yra kontroversijų objektas, sąlygojamas vienalaikių skirtingų ir kartais nesuderinamų reikalavimų. Muzikos panaudojimo būdai nebyliajame kine susiję su muzikos reprezentavimo ir konceptualizavimo būdais, kurie netelpa į Adlerio muzikologijos paradigmą, t. y. į tą šiuolaikinės muzikologijos konceptualųjį branduolį, kuris muzikos istoriją tapatina su istoriniu muzikos kūrinio tyrimu, besiremiančiu filologiniais šaltiniais. Atsižvelgiant į tai, kad kinematografinė muzika yra nutolusi nuo „kanoninių“ istorinės muzikologijos objektų, per pastaruosius keturiasdešimt metų XX ir XXI a. anglakalbiame pasaulyje atsirado kino muzikos tyrinėtojų, suvokiančių, kad ši muzika užima savitą disciplininį lauką. Epistemologiniuose diskursuose apie kino muziką pirmiausia pabrėžiamas tarpdisciplininis jų tyrimo objekto pobūdis, t. y. jo vieta tarpdisciplininėje erdvėje tarp kino studijų ir muzikologijos. Nepaisant to, verta paklausti, ar nebyliojo kino muziką iš tiesų reikėtų vadinti „tarpdisciplininiu“, o gal veikiau „daugiadisciplininiu“ objektu? Ar ji iš tiesų yra „niekieno žemėje“ tarp disciplinų? Atidžiau pažvelgus, pamatinis klausimas, kas yra kino muzikos studijų, taigi ir nebyliojo kino muzikos tyrinėjimų, pagrindas, glaudžiai susijęs su mūsų atsakymu į klausimą: kas šiandien yra istorinė muzikologija?

The idea of including scholarship on silent film music within the disciplinary field of musicology raises several contradictions. The fact that the musical accompaniment for a silent film can be an object of study for historical musicology has long been a point of controversy, defined by the concurrence of divergent and sometimes irreconcilable demands. The ways music is employed in silent cinema oblige us to face modes of representing and conceptualizing music that do not at all fit within the Adlerian musicological paradigm, that is, that conceptual core of modern Musikwissenschaft which identifies the history of music as historical investigation into the musical artwork relying on philological sources. Given its hiatus from "canonic" objects of historical musicology, scholarship on cinematic music has emerged in the last forty years, across the twentieth and twenty-first centuries and emanating from the English-speaking world, with the awareness that it occupies a disciplinary field with its own peculiarities. Epistemological discourses on film music have emphasized above all the interdisciplinary nature of their object of study, namely its location in a cross-disciplinary space between film studies and musicology. Notwithstanding this, it is worth asking: should silent film music be actually called an "interdisciplinary" or rather a "multidisciplinary" object? Does it really occupy a no-man's land between disciplines? On closer inspection, the fundamental question of what is the founding basis for film music studies and consequently for scholarship on silent film music has much to do with our answer to the question: what is historical musicology today?